Siūlai grybeliai

Siūlai grybeliai susideda iš vienaląsčių, į siūlą panašių hifų, kurie gali išsišakoję sudaryti pynes. Iš daugelio esamų gijinių grybų rūšių, visų pirma, patogeniniai odos grybeliai ir netiesiogiai pelėsiai yra svarbūs žmonių sveikatai. Tam tikros Penicillium genties pelėsių formos, susidarančios dirvožemyje ir ant augalų, sintetina antibiotiką peniciliną, tuo tarpu kitos rūšys reikalingos, pavyzdžiui, gaminant tam tikras sūrio rūšis.

Kas yra srieginiai grybeliai?

Fenotipinis gijinių grybų požymis yra jų gija panašios ląstelės, vadinamos hyfae, kurios gali išsišakojusios ir kiekviena turi branduolį. Kadangi gijiniai grybai savo mitybai priklauso nuo organinių medžiagų, o jų ląstelės turi branduolį, jie priklauso heterotrofiniams eukariotams (taip pat eukariotams).

Vėlesnių gijinių grybelių hifos turi pertvaras (septas), kurios įgalina tikslingai pernešti medžiagas. Evoliuciškai senesni gijiniai grybeliai savo hifoje neišsivysto septa. Gijinių grybų dauginimasis vyksta formuojant lytines ar aseksualias sporas, iš kurių formuojasi nauji gijiniai grybeliai.

Iš daugybės skirtingų rūšių grybinių grybelių odos grybeliai (dermatofitai) turi tiesioginę reikšmę žmonių sveikatai, o kiti tipai yra tik netiesioginės reikšmės žmonėms dėl jų sintezuotų medžiagų. Tai yra tam tikri nuodai, vadinami mikotoksinais, tokiais kaip aflatoksinas arba antibiotinės medžiagos, tokios kaip penicilinas. Kai kurios sūrio gijos yra reikalingos gaminant tam tikras sūrius.

Atsiradimas, pasiskirstymas ir savybės

Gijiniai grybai beveik visur randami beveik visuose organiniuose substratuose. Didžioji dauguma srieginių grybų rūšių neturi tiesioginės reikšmės žmonių sveikatai, tačiau daugumai augalų ir medžių fotosintezei jie tinka. Daugelio rūšių hifai sudaro simbiozes su medžių ir kitų augalų šaknimis, vadinamosiomis mikorizėmis. Pavyzdžiui, jie turi didžiulę reikšmę augimui, atsparumui ir atsparumui sausroms miškuose. Bendroji mikorizų reikšmė augalų bendruomenei dar nėra pakankamai moksliškai suprantama.

Pluoštiniai grybeliai, turintys tiesioginę sveikatą, patogeniški, yra odos grybeliai, dar vadinami dermatofitais. Jie visi priklauso vienai iš trijų „Microsporum“, „Trichophyton“ arba „Epidermophyton“ (iš kurių Epidermophyton floccosum yra patogeniški žmonėms) genčių. Dermatofitai būdingi tuo, kad, užkrėtus odą, jiems ne tik reikia organizmo angliavandenių, bet ir jie gali „virškinti“ negyvų odos ląstelių keratiną, nes jų dispozicijoje yra fermentas keratinazė.

Grybelinė odos infekcija (dermatofitozė ar kode), atsižvelgiant į klinikinį vaizdą, svyruoja nuo santykinai nekenksmingos iki sunkios ar net retais atvejais iki pavojingos gyvybei. Odos paraudimas užkrėstose vietose yra simptominis, kuris gali išblėsti ar niežti ir dažniausiai susijęs su stipriu niežėjimu. Kūno dalys, kuriose oda palaikoma šilta ir drėgna, pavyzdžiui, tarp pirštų, yra ypač jautrios infekcijai.

Odos grybelis yra užkrečiamas per tiesioginį kontaktą. Visuomenės pirtys ir saunos yra skirtos infekcijai.

Reikšmė ir funkcija

Tam tikros formos pelėsiai, sintetinantys antibiotikus, pavyzdžiui, penicilinas, turi netiesioginę reikšmę sveikatai. Pelėsis Penicillium chrysogenum vis dar yra geriausiai žinomas antibiotikų tiekėjas. Tačiau dabar daugelis antibiotikų yra gaminami sintetiniu būdu.

Antibiotikai įsiterpia į skirtingus tam tikrų bakterijų metabolinius procesus ir tokiu būdu pasižymi bakteriostatiniu ar bakteriocidiniu, t.y., naikinančiu poveikiu. Vartojant antibiotikus, reikia atsižvelgti į dvi problemines sritis. Viena vertus, antibiotikai nėra labai specifiniai. Tai reiškia, kad be patogeninių bakterijų, kurias, kaip spėjama, naikina antibiotikas, kovojama ir su naudingomis bakterijomis - ypač virškinamajame trakte. Kitas sunkumas yra daugialypis atsparumas, kuris gali atsirasti patogeninėse bakterijose dėl genų mutacijos, jei tam tikra bakterijos padermė dažnai kontaktuoja su antibiotikais, o bakterijose automatiškai susidaro teigiamas išgyvenimo pasirinkimas, kuris pasireiškia kaip daugialypis atsparumas.

Gijiniai grybai, reikalingi gaminant tam tikrus maisto produktus, pavyzdžiui, mėlynuosius sūrius, taip pat turi netiesioginę reikšmę kūnui ir sveikatai. Paprastai pridedamas Penicillium roqueforti pelėsis, kuris suteikia sūriui būdingą aštrų skonį ir sukuria matomus mėlynus pelėsio lizdus sūryje. Tačiau Penicillium roqueforti gyvena aerobiškai, todėl sūrio masė yra išmušama plonomis adatomis, kad būtų deguonies. Gijiniai grybai taip pat naudojami alaus ir vyno gamyboje bei daugelyje fermentacijos procesų.

Ligos ir negalavimai

Didžiausią tiesioginį pavojų žmonėms kelia infekcija dermatofitu, kai nepažeista ir nepalaikoma imuninė sistema kovoja su gijiniais grybeliais taip anksti, kad neatsiranda tik silpni simptomai arba simptomų nėra. Dvi grybelio rūšys, sudarančios daugiau nei 90 procentų visų odos grybelinių infekcijų, yra Trichophyton rubrum, kuris daugiausia pažeidžia odos sritis, ir Trichophyton mentagrophytes, kuris prisitvirtina prie plaukų šaknų ir kur plaukai atsiranda iš odos.

Kraujotakos sutrikimai ir cukrinis diabetas, taip pat AIDS skatina infekciją dermatofitais. Retais atvejais, kai odos grybelis susiduria su ypač susilpnėjusia ar dirbtinai nuslopinta imunine sistema, kad būtų išvengta gynybinių reakcijų, grybelis gali įveikti odą ar gleivinę ir sistemingai plisti per kraują bei pulti vidaus organus. Labai retais atvejais tai gali paveikti net smegenis, o tai yra susiję su gyvybei pavojingu pavojumi. Žmonėms, kurie dažnai kenčia nuo grybelinių odos infekcijų, genetinės priežastys taip pat gali būti svarbios, jei galima nustatyti grybelinių infekcijų kaupimąsi šeimoje.