Klijavimas

Klijavimas yra emocinė gimimo pabaiga. Glaudus motinos ir vaiko kontaktas yra ypač svarbus sveikam ir emociniam kūdikio vystymuisi. Motinos širdies plakimas yra esminis signalas, mažinantis kūdikio stresą ir sukuriantis emocinį stabilumą.

Kas yra klijavimas?

Bondingas yra psichologinė teorija, kurią 1940 m. Sukūrė vaikų psichiatras Johnas Bowlby, psichoanalitikas Jamesas Robertsonas ir psichologė Mary Ainsworth. Ankstyvieji motinos ir vaiko santykiai mokslininkai pažvelgė iš emocinės perspektyvos, kuri iki tol nebuvo įprasta. Šiandien ši teorija yra plačiai priimta.

Tik aštuntajame dešimtmetyje arešto teorija paplito Vokietijoje ir likusioje Europoje. Tai pradedama daryti prielaida, kad žmonės turi įgimtą poreikį užmegzti artimus ir emocinius ryšius su kitais.

Kalbant apie ryšį, svarbiausia yra būti šalia motinos. Žinodamas apie ankstyvo emocinio ryšio tarp motinos ir vaiko svarbą, naujagimis dedamas tiesiai į motinos skrandį po gimdymo be komplikacijų. Motina ir vaikas, taip pat tėvas, esantis gimimo metu, vis dar yra paveikti hormonų sekrecijos.

Dabar trys dalyviai sulėtino širdies ritmą ir kvėpavimą bei mažiau jaučia skausmą. Būtent šiais laikais didžiausią įtaką turi meilės ir prisirišimo hormonas oksitocinas.

Funkcija ir užduotis

Kadangi kūdikis po gimimo nebeveikia vaistų nuo gimimo, jis reaguoja su įvairiausiomis emocijomis. Tėvai iš karto bendrauja su savo vaiku, intuityviai pasiekia ramybės būseną ir intensyviai bendrauja su naujagimiu.

Kūdikis domisi, džiaugiasi, stebisi, taip pat gali būti nemalonus. Intensyviai patirta „odos ant odos“ fazė yra tikrasis klijavimas ir turėtų trukti mažiausiai dvi valandas. Laikas yra nepaprastai svarbus naujagimio sugebėjimui vėliau prisirišti. Klijavimas skatina pasitikėjimą tarp motinos, tėvo ir vaiko. Todėl tėvai turėtų galėti būti netrukdomi su savo vaiku iškart po gimimo ir taip pat turėtų to reikalauti.

Visame pasaulyje kūdikiai po gimimo elgiasi labai panašiai. Jūs ieškote šilumos, apsaugos, meilės ir saugumo. Kadangi kūdikiai negali savimi pasirūpinti, jie turi susirasti globėją, kuris juos prižiūrėtų kuo greičiau. Paprastai tai būna tėvai. Dabar prasideda surišimo fazė, kurioje vystosi emocinis ryšys tarp tėvų ir vaiko.

Maždaug 10 minučių po gimimo kūdikis atmerkia akis, instinktyviai ieško ir užuodžia tėvus. Maždaug po valandos jis pradeda čiulpti ant krūtinės. Motina taip pat tampa švelnesnė ir atsidavusi hormono įtaka. Tuo pačiu metu oksitocinas skatina gimdos susitraukimus ir placentos atmetimą. Taip pat sumažėja polinkis kraujuoti.

Kūdikiai retai verkia, kai pirmąsias dvi valandas guli ant motinos skrandžio, krūtinės ar rankų. Tėvo ir kūdikio odos kontaktas yra ne mažiau svarbus ir sustiprina jų ryšį. Apskritai, visi pirmieji gyvenimo metai yra labai svarbūs kūdikio emociniam stabilumui. Per tą laiką nepaprastai svarbu prisiglausti ir draugiškai susisiekti su akimis.

Šie ankstyvi išgyvenimai su vaiku taip pat formuoja tėvo emocinį išraiškingumą, o tai naudinga visai šeimai. Vaizdiškai tariant, klijavimas veikia kaip emocinis klijai. Jei jo trūksta, vaikai vėliau parodo emocinius sunkumus.

Ligos ir negalavimai

Kūdikis sukuria saugumo jausmą pirmiausia dėl to, kaip tėvai reaguoja į jo poreikius. Kūdikis išreiškia savo jausmus kūno kalba. Tėvai turi išmokti teisingai juos suprasti. Iš pradžių svarbiausias dalykas yra kontaktas su oda. Tėvai ir vaikai vienas kitam suteikia kvapo per odą, o šiluma suteikia kūdikiui saugumo jausmą.

Santykių intensyvumas priklauso nuo intymumo, kurį patiria tėvai ir vaikas. Fizinis artumas yra svarbus visais pirmais gyvenimo metais ir jį galima sustiprinti tik palaikant nuolatinį kontaktą, kai tėvai mokosi įsijausti į savo vaiką.

Žmonės, kuriems vėliau trūksta ryšių, demonstruoja elgesį, kurio neprivalo kūdikiai. Tyrimai parodė, kad vaikai, kuriems nebuvo padėtas mamos pilvas iškart po gimimo, buvo neramūs. Kita vertus, saugiai surišti kūdikiai vėliau domėjosi savo aplinka, buvo labiau subalansuoti ir mažiau bijojo naujų dalykų.

Pirmojo įspaudimo fazės sutrikimas gali paveikti kūdikio emocinę pusiausvyrą ir priklausymo jausmą. Jei įmanoma, reikėtų vengti atsiskyrimo tarp tėvų ir naujagimio, nes kūdikis atsiskyrimą patiria kaip prievartą ir jaučia emocinį kančią, apleistumą ir beviltiškumą.

Neatsakytų egzistencinių poreikių patirtis gali sukelti frustraciją, žemą savęs vertinimą, skausmą ir agresiją vėliau. Suaugusio žmogaus gyvenime tai gali būti išreikšta nelaimingais santykiais, atskirties jausmais ir bendru nepasitenkinimu.

Nepaisant to, tėvai neturėtų sunerimti, jei, pavyzdžiui, dėl ūmios ligos jie negali nedelsdami susisiekti su kūdikiu. Klijavimas nustato emocinę kryptį, tačiau tai nėra akmuo. Vėliau taip pat visada yra galimybių užmegzti glaudžius ir emocinius ryšius su kūdikiu.