Iš Baroreceptorių refleksas yra inicijuojamas baroreceptorių (taip pat ir pressoreceptorių) kraujagyslių sienelėse ir atitinka automatinę kraujotakos centro reakciją į staiga pasikeitusias kraujospūdžio vertes. Staiga sumažėjus kraujospūdžiui dėl kraujo netekimo, refleksas užtikrina kraujotaką gyvybiškai svarbiuose organuose, centralizuodamas kraujotaką. Taip yra, pavyzdžiui, hipovoleminio šoko metu.
Koks yra baroreceptorių refleksas?
Baroreceptoriai yra mechanoreceptoriai kraujagyslių sienelėse. Mechanoreceptoriai yra jutimo ląstelės, registruojančios slėgio dirgiklius. Kraujagyslių sienelėje receptoriai matuoja kraujospūdį, ypač kraujo spaudimo pokyčius.
Kaip ir visi organizmo receptoriai, jie dirgiklius paverčia elektriniu sužadinimu ir verčia juos į nervų sistemos kalbą. Jie siunčia signalus nervo sužadinimo forma aferenciniais keliais į centrinę nervų sistemą, iš kur prireikus inicijuojami bendro periferinio pasipriešinimo ir širdies veiklos pokyčiai.
Tokiu būdu baroreceptoriai tarpininkauja, be kita ko, vadinamajame baroreceptorių reflekse. Refleksai yra automatiniai ir savanoriškai nekontroliuojami atsakai, kuriuos nervų sistema suteikia tam tikriems dirgikliams. Tam tikras dirgiklis visada sudaro reflekso lanko pradžią, kuris visada stimuliuoja tą pačią nervų sistemos reakciją.
Baroreceptorių refleksas prasideda keičiant kraujospūdį, kurį baroreceptoriai stimulo pavidalu perduoda į centrinę nervų sistemą. Šis dirgiklių perdavimas suaktyvina automatinę reakciją kraujospūdžio vertėms sureguliuoti ir tokiu būdu palaikyti kraujotaką.
Funkcija ir užduotis
Baro- arba pressoreceptoriai vis dažniau išsidėstę miego sinusuose ir aortos arkos srityje. Čia esantys presoreceptoriai yra P-D receptoriai. Tai yra potencialo diferencialo receptoriai, kurie atitinka diferencinių ir proporcinių receptorių derinį. Kai nustatomas stimulo pokytis, PD receptoriai padidina savo veikimo potencialo dažnį ir išlaiko šį dažnį tol, kol dirgiklis tęsiasi. Kaip ir diferenciniai receptoriai, jie reaguoja į dirgiklių pokyčius.
Tačiau skirtingai nei diferenciniai receptoriai, jie ne tik praneša apie dirgiklio pokyčius, bet ir nurodo tikslią stimulo trukmę centrinei nervų sistemai, kaip ir proporcingiems receptoriams. Tik pasibaigus stimuliacijai, jų veikimo potencialo dažnis vėl nukrinta žemiau ramybės vertės.
Taigi kraujagyslių sienelių receptoriai matuoja absoliutų kraujo spaudimą, jie registruoja kraujospūdžio pokyčius ir taip pat suvokia pokyčio greitį, pagal kurį jie taip pat geba užregistruoti kraujospūdžio amplitudę ir širdies ritmą. Šie matavimai per afferentus siunčiami į kraujotakos centrą, esantį obulgatos srityje.
Kraujo spaudimas šiame centre reguliuojamas remiantis neigiamų atsiliepimų principu. Kai padidėja kraujospūdis, parasimpatinis nervas suaktyvinamas refleksiniu būdu iš čiaupo nervo. Tai lemia simpatinės veiklos sumažėjimą. Šis procesas turi neigiamą chronotropinį poveikį širdžiai. Kūno periferijos pasipriešinimo induose tonas keičiasi lygiųjų kraujagyslių raumenyse.
Kita vertus, jei receptoriai užfiksuoja kraujospūdžio sumažėjimą, kraujotakos centras slopina parasimpatinės nervų sistemos veiklą. Tai tuo pačiu padidina simpatinės nervų sistemos aktyvumą, nes abi sritys viena kitai prieštarauja ir taip reguliuoja viena kitą. Dėl krintančio parasimpatinio tono ir padidėjusio simpatinio aktyvumo širdies ritmas pagaliau padidėja. Bendras periferinis pasipriešinimas taip pat padidėja, kai priversti susitraukti pasipriešinimo indų lygieji raumenys. Be to, padidėja veninis grįžtamasis srautas.
Ligos ir negalavimai
Pavyzdžiui, baroreceptorių refleksas vaidina svarbų vaidmenį klinikinėje praktikoje hipovoleminio šoko metu, kai netenkama daug kraujo, dėl ko gali smarkiai sumažėti kraujospūdis. Tokio įvykio metu sumažėja aortos sienelių ištempimas, dėl kurio sumažėja baroreceptorių aktyvumas ir tokiu būdu jie gali siųsti mažiau signalų į medulla oblongata.
Ten esantys neuronai siunčia padidintus signalus širdies raumeniui ir atskiroms venoms bei arterijoms be baroreceptorių sukelto slopinimo. Reaguodamas į tai, širdies ritmas pagreitėja ir širdis atitinkamai išleidžia daugiau kraujo. Visos arterijos ir venos susitraukia, todėl mažiau kraujo patenka į audinius. Esant dideliam kraujo netekimui, kraujas daugiausia nukreipiamas į gyvybiškai svarbius organus.
Esant šoko simptomams, kraujo persiskirstymas daugiausia pasiekiamas išskiriant adrenaliną ir iš esmės tarpininkaujant beta adrenoreceptoriams. Hipovoleminio šoko atveju pagrindinis dėmesys skiriamas kraujo tūrio normalizavimui, kad sulaužytų šoko spiralė.
Kraujospūdžiui normalizuoti pacientui skiriami infuziniai tirpalai per didelius periferinius kanalus, kurie padidina kraujagyslių tūrį. Tūrio keitimas yra skirtas hipovolemijai kompensuoti, tačiau jis neturi sukelti reikšmingos hipervolemijos. Dėl visų didesnių kraujo netekimų reikia skirti priežastinį gydymą, kurio tikslas - sustabdyti kraujavimą.
Atsižvelgiant į tai, baroreceptorių refleksas yra šoko simptomas, užtikrinantis kraujo tiekimą gyvybiškai svarbiems organams ir šiuo tikslu sulaikantis kraują iš mažiau svarbių audinių. Kadangi šoko situacijoje esantys „mažiau svarbūs“ audiniai nebeužtikrinami deguonimi ir maistinėmis medžiagomis tol, kol stabilizuojasi kraujospūdis, atskiri audiniai gali tapti nekroziniai, t. Y. Mirti dėl ilgalaikės šoko būsenos. Dėl šios priežasties po didelių kraujo netekimų būtina greitai pakeisti tūrį. Kai kraujospūdis normalizuojasi, šoko simptomai išnyksta. Nuo to laiko gyvybiškai svarbus kraujas vėl pasiekia visus audinius. Taigi tūrio pakeitimas padeda užtikrinti kraujo tėkmę.
